- triaukštis
- triaũkštis, -ė adj. (2) Š, triáukštis (1) Sb nj. 1. BŽ566, RŽ, EncI259, NdŽ, PolŽ1274 esantis trijų aukštų: Renesanso laikotarpiu dauguma pastatų jau buvo triaukščiai rš. Tviska žėri mokykla čionai triaukštė rš. 2. prk. piktas, smarkus (apie keiksmą): Senė sviedžia triaukštį keiksmą, o paskui pratrūksta juoktis J.Avyž. Žmogus knapsi, dažnai ir griūva keikdamasis triaukščiais keiksmais J.Balt.
Dictionary of the Lithuanian Language.